Yra tokia viena keista vieta, į kurią dažnas užklydęs užsibūna. Ji vadinasi normaliai ir įdomi tuo, kad nei supranti kada ten užklydai, nei juolab, kad joje užsibuvai.
Dienos ten tiesiog dėliojasi viena po kitos ir viskas yra ant tiek pakankamai gerai, kad niekada nekyla klausimai. Nebent kažkas paklaustų:
– Kiek dešimtbalėj, konkrečiai?
– Na nu ė šeši ką žinau…, – tu atvirai.
– Rimtai?
– Nu jo, o ką? Nu dar septyni šeip… nedažnai…
Tą dieną panašiai reitingavo ir Toiletmenas Gudgutas. Nusileidęs Karmėlavoj, sulaukęs panašaus klausimo iš senokai nematytos draugės ir išspaudęs tradicinį normaliai, ėmė dairytis tualeto durų.
– Aš tuoj… kažkaip rainiero submarinas…
– Gerai gerai.
Po dešimties minučių jau išeidami iš oro uosto jie tęsė pokalbį:
– Bet tai kaip faina, kad vėl grįžai. Tai kokie Lietuvoj planai?
– Ai nu tai žinai; tėvai, tūsofkės, daktarai… – kažkaip viltingai tarė Toiletmenas.
Ši diena jam buvo labai normali, beveik gera. Tik tie momentai, valanda ar keletas po valgio – diskomfortas ir migla.
✦ ✦ ✦
Kitoje serijoje: „Kai pasaulis trumpam sustojo„