Ši siužeto linija Londono gyvenimą gyvenusiam Toiletmenui prasidėjo kiek anksčiau – 2020-ųjų pradžioje. Atspėkit, kokia siužeto linija tuo metu prasidėjo visam pasauliui? Taip taip – covidas.
Tuo metu dar labai baugus ir mistifikuotas greitai paralyžiavo žmonių galvas. Televizijos ir visa žiniasklaida trimituoja – mirė tiek, mirė tiek, grafikai eksponentiniai, laikraštukai iki maksimumo amplifikuoja kažkur nugirstus ar pačių susigalvotus „faktus”. Žodžiu, pasaulį konkrečiai suvienijo mirties baimės.
Kadangi Toiletmenas nuo neatmenamų laikų pasižymėjo stipriu charakteriu ir analitiniu mąstymu – pulti į panikos režimą jis tiesiog nematė prasmės. Todėl nusprendęs laikytis visiems skelbiamų rekomendacijų, jis šimtą kartų per dieną plovė rankas, atsakingai dėvėjo kaukes, su praeiviais prasilenkinėjo per daug metrų ir užsipirko labai daug tualetinio popieriaus. Žodžiu, klusniai vykdė valstybės organų nurodymus ir proaktyviai stengėsi neprarasti sveikos nuovokos ir vyti blogas mintis šalin.
Tačiau viena mintis jį vis tik slėgė – sporto salės bus uždaromos.
O juk jo antras vardas – Sportas. Juk dar net 18 neturėdamas jau tobulinosi kūno reljefą įvariose štanginėse… tai ką dabar, be raumenų likti?
Na jau ne, – pagalvojo Toiletmenas.
Negalima eiti į gym’ą, vadinasi, gym’as ateis pas mane, – tąkart nutarė pats sau.
Kaip tarė, taip padarė. Kadangi VGTU inžineriją buvo baigęs, be didelio vargo per pusdienį susimeistravo suoliuką „grūdakui”, nusipirko štangą, aibę blynų… Na, gal tik stovo štangai betrūko…, bet ai… smulkmena. Esmė ta, kad net savaitei nepraėjus nuo sporto salių lockdown’o, Toiletmenas jau mosavo masyviais svoriais, apsuptas savo namų jaukumo.
Ir kokio velnio visą gyvenimą už salę mokėdavau po tą pidisoką? – piktdžiugiškomis replikomis su bičais dalindavosi Toiletmenas.
Visgi kokios džiugios pokalbių temos bebūtų buvę, jos greitai pavirsdavo į COVID’o statistikos aptarimus. Iš pradžių tai didelės įtakos Toiletmeno emocinei būsenai neturėjo, bet galvoje vis dažniau apsilankydavo mintys, kad tikimybė pagauti virusą kasdien didėja. Jis net šiek tiek padidino rankų plovimo per dieną skaičių ir prasilenkimo su praeiviais atstumą.
Kol vieną eilinį COVID’inį vakarą, sulig žaibo blykstelėjimo greičiu, jį aplankė pojūtis-suvokimas:
Kažkas gurguliuoja plaučiuose… įkvepiant ir iškvepiant… – šimtaprocentiniu įsiklausymu į save nustatė Toiletmenas.
O-ou bl*t… nu nah*i… – sekė antroji ir trečioji mintys.
Švelniai tariant, tą naktį Toiletmenas miegojo prasčiau nei įprastai. Nemažą jos dalį jis praleido „Google”, baksnodamas covid symptoms nuorodas ir metodiškai pritaikydamas kiekvieną perskaitytą simptomą sau.
Lengva forma…
Gal čia tik pradžia…
Na, gal ne visai lengva…
Bet ir ne sunki…
Bet gurguliavimas lyg ir nebestiprėja…
Gal net mažėja…
Kažkur apie trečią nakties Toiletmenas truputį jau nebesigaudė. Galiausiai, prisiminęs liaudies išmintį apie už vakarą protingesnį rytą, jis užvertė laptopą ir pastūmęs kokius dešimt centimetrų nuo savęs ir tiesiog „nulūžo”.
✦ ✦ ✦
Kitoje serijoje: „Don’t worry…„