Jeigu reikėtų sugalvoti olimpinę rungtį, kurioje Toiletmenas Gudgutas turėjo realius šansus į podiumą, ji vadintųsi „įsiklausymas į kūną”. Ne šiaip sau įsiklausymas, o toks – su mikroskopu, stetoskopu ir vidiniu komentatoriumi.
Nuo to momento, kai Toiletmenui pasireiškė suvokimas, kad plaučiuose kažkas gurguliuoja, praėjo nepilna savaitė. Kiekviena diena atrodė panašiai, bet niekada vienodai. Kartais ryte – lyg nieko. Netgi visks geriai. Netgi optimistiškai.
„Nu va, atsileido, geras imunas, pats susitvarkė, tikriausiai…”, – pagalvodavo.
O kartais, visiškai be įspėjimo, lyg vėl imdavo justis, kad lyg kažkas plaučiuose apsigyvenęs pradeda migruoti nuo broncho link broncho ir vėl link kito, ir taip per kiekvieną įkvėpimą – iškvėpimą. Lyg kažkur aplink saulės rezginį, kažkur ten.
– Tai vėl blogėja!? – pats savęs klausdavo suglumęs.
Ir čia pat sau iškart pateikdavo labai mokslišką atsakymą:
– Nu… jo.
Vilties suteikdavo tie momentai, kai akivaizdžiai palengvėdavo. Reiškia – ne viskas blogai. Reiškia – gal čia tik epizodai. Bet tada ateidavo kiti epizodai. Vienas iš jų buvo kitoks. Aiškiai kitoks.
Įkvėpimas tapo ne šiaip nemalonus, o realiai apsunkintas. Ne „atrodo”, o „yra”. Prie to labai greitai prisijungė sena pažįstama – kaustanti baimė. Toks komplektas, kurio niekas nekviečia, bet jis kartais ateina.
Kažkuriuo momentu Toiletmenas pastebėjo, kad jau žiūri ne į sriubą po nosiai, o į telefoną. Google Maps. Pirštai patys suvedė:
nearest hospital
Artimiausia – vienas kilometras ir du šimtai metrų. Pamatęs tą skaičių, jis net truputį maloniai nustebo – arti. Net kvėpuoti tapo gal kokiais 10 % lengviau.
– Aha… įdomu… – fiksavo smegenys.
– Čia gal ir su streso lygiu susiję… – jam dėbtelėjo mintis.
Kol nukulniavo iki emergency room, susirūpinusios draugės lydimas, kvėpavimas jau buvo beveik normalus. Gal net visiškai normalus. Bet galvoje jau sukosi strategija: sakysiu, kad viskas tvarkoj – išsiųs namo… Iš kitos pusės – reik neperlenkt, nes dar neduok dieve uždarys į kokį skyrių, „iš kurio niekas dar nėra grįžęs”. Balansas, kaip sakoma.
Procedūros buvo standartinės, veidai ramūs, aparatai pypsėjo taip, lyg jiems viskas būtų seniai aišku. Ir galiausiai – verdiktas.
– Don’t worry. Not COVID. Could be GERD. – vadovėliniu ramumu ištarė nė 35 metų išvaizdos netraukianti daktariukė.
– Yeah… OK. – Toiletmenas linktelėjo.
Viduje tuo metu vyko labai lietuviškas procesas: dalinai džiaugėsi, kad ne covidas, dalinai stebėjosi, kaip galima jausti šitą, kai „jokių kvėpavimo sistemos ligos požymių nenustatyta”. Ausies krašteliu dar nugirdo kažką apie skrandį… refliuksą… GERD…
Jam dar kartą buvo primintos tos pačios šventosios tiesos: distancijos, rankos, kaukės. Ir mandagiai pasiūlyta kreiptis pas bendros praktikos daktarą, jei savijauta ir toliau „bus tokia”.
Neilgai trukus vaizdas pasikeitė: naktis, sofa, laptopas. Google paieška:
asthma symptoms
what is GERD
Kaip visada simptomai kaip ir panašūs kaip ir ne. Kažkaip sau reziumavo tąkart: angliški daktarai gal ir protingi, bet kažkaip… per ramiai viskas vyko, greitai atliko, gal net atsainiai. Dar prisiminęs kadaise girdėtas tragikomiškas angliškų daktarų istorijas apie bet kokioms situacijoms išrašomą paracetamolį, Toiletmenas labai aiškiai sau pagalvojo:
– Gal metas namo. Nueisiu pas lietuviškus daktariukus. Pas mus jie bent 9 metus mokosi – tikrai geriau supranta viską…
✦ ✦ ✦
Kitoje serijoje: „Biškį šitų pagerkite„