Praėjo gal trisdešimt valandų nuo pirmą kartą gyvenime išgirsto GERD. Per tą laiką Toiletmenas Gudgutas jau žinojo apie skrandžio rūgštis daugiau nei vidutinis pirmakursis medikas.
Rūgštys, refliuksas, LES, UES, tylusis refliuksas, netipiniai simptomai, „nebūtinai skauda”, „nebūtinai jaučiasi”. Kartais, labai retai, prisimindavo, kad lyg ir perštėdavo gerklę. Bet tik tada, kai labai įsiklausydavo. O įsiklausyti jis jau mokėjo.
Žinoma vis dar labiausiai neramino keisti gerklės spazmai. Ir tas jausmas, kad kvėpavimas apsunkintas. Ne visada. Ne nuolat. Epizodais. Kaip tyčia – dažniau po maisto. Nors pilvo neskauda. Skrandis nebado. Ir tas foninis burbuliavimas, prie kurio jau seniai buvo pripratęs, dabar lyg ir tampa visai pagrįstas…
„Jei rūgšties per daug, ji kyla… ir burbuliuija… jei kyla – gali spausti plaučius… jei spaudžia – atrodo, kad trūksta oro.”
Logika dėliojosi gražiai. Praktiškai be skylių. Nors nei viena internete perskaityta refliukso istorija iki galo nesutapdavo su jo atveju. Vis kažko trūkdavo. Arba būdavo per daug.
Todėl sprendimas atėjo savaime.
Reikia daktaro iš didžiosios „D”.
Ir Lietuvoj. Ir jei jau Lietuvoj – tai už pinigus – biškį geresni specialistai.
Neilgai trukus galvoje jau stovėjo aiški dienotvarkė:
a) Ryanair bilietas
b) skambutis į Northway… gastrologai
Skrydis buvo beveik tuščias. Žmonės bijojo masinių susibūrimų. COVID jau buvo įgavęs pagreitį. Kalbos apie skrydžių draudimus sklandė ore, bet Toiletmenas dar spėjo užsiregistruoti ir į pirmyn, ir į atgal.
Mintyse skraidė ir ramybė.
„Greit viską išsiaiškinsim. Gal duos vaistų ir bus gerai. Jei ne – žiūrėsim toliau.”
Po nepilnų dviejų valandų lėktuvas leidosi. Pro langą matėsi lietuviški dirvožemiai, vietomis dar pilkšvi, su ne iki galo ištirpusiomis sniego kupetomis. Keistai jauku.
Vizitas – rytoj, 10 ryto. Nevalgius. Mintis apie „kobrą” nebuvo maloni, bet ai… nemirsi. Kaip bus, taip bus.
„Bet jau tikrai ne COVID’as…” – praktiškai užtikrintas buvo Toiletmenas
Rytą jis atsikėlė neįprastai gerai nusiteikęs. Vaikystės kambarys, artimi žmonės, savas oras – visa tai veikė geriau nei bet koks papildas.
„Na ką – metas”, – tarė mamai ir ryžtingais žingsniais išėjo link išsinuomoto CityBee. Galvoje – logistika. Kad tik nepavėluot. O gal kamščiai…
Gydytoja pasirodė kompetentinga. Nuo pirmų sakinių ji pritariamai linkčiojo galva. Tai veikė kaip validacija.
„Taip, panašu į refliuksą. Ne visai klasikinė išraiška, bet tikėtina. Skausmų nėra, diskomforto nėra, bet kūnas gali taip reaguoti į rūgštingumą.”
Ji pasiūlė tyrimą. „Kobrą”. Bet beveik užtikrintai pasakė, kad nieko rimto ten neras.
„Galim pradėti nuo vaistų. Kursas. Jei simptomai dings – reiškia, tiesiog rūgštingumas. Stresas, mityba – viskas turi įtakos.”
Toiletmenui tai skambėjo idealiai. Lyg iki nago juodymų pažįstamas programinio kodo debug’inimas, gyrnai eliminavimo būdu. Jei prielaida suveikia – bug’as rastas. Jei ne – ieškai toliau.
Po dešimties minučių jis jau stovėjo vaistinėje, pakilios nuotaikos, dalinosi icebreakeriais su visai simpatiška vaistininke.
„Nu dar kaukių liko, che che.”
„Oi, tikrai liko. Atvežė nemažai”, – nusišypsojo ji.
„Man šitų išrašė…”, – ištiesė receptą. – „Sakė, biški rūgštys…”
„Aha, matau. Turim. Viena ryte, viena vakare. Trisdešimt minučių prieš valgį.”
Toiletmenas linktelėjo. Viskas atrodė labai tvarkingai. Jį aplankė absoliuti ramybė.
✦ ✦ ✦
Kitoje serijoje: „Negaliu patikėti„